Tarp daugelio akvakultūros rūšių unguriai turi didelį potencialą tolesnei veiklai plėtra Azijoje. Unguriai yra labai vertinama kultūrinė rūšis dėl savo aukšta rinkos kaina, didelis derlius, didelis išgyvenamumas ir gerai ištirta patologija. Iš 19 anguilla rūšys, japoninis ungurys (Anguilla japonica) ir europinis ungurys (Anguilla anguilla) yra svarbiausi Rytų Azijoje (daugiausia Japonijoje, Taivane ir Kinijoje) ir Europoje (daugiausia Italijoje ir Nyderlanduose). Bendra ungurių produkcija 1998 m 222 547 metrinės tonos ir vertinama 1,3 milijardo JAV dolerių (FAO, 2000). Japonijos ungurių sąskaitos apie 80 procentų visos ungurių produkcijos ir apie 60 procentų viso Japonijos suvartojamo kiekio.
Ungurių gamyba Japonijoje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik 40 procentų nuo 38 885metrinių tonų 1990 m. iki 22 836 metrinių tonų 1999 m. Priešingai, ungurių suvartojimas 1990 m. Japonija nuolat augo nuo 104 460 metrinių tonų 1990 m. iki 129 794 metrinių tonų 1990 m. 1999 (Satoh ir kt., 2001). Skirtumas tarp vartojimo ir gamybos ungurys Japonijoje užpildomas importu.
Taivane ungurių akvakultūra yra viena iš svarbiausių akvakultūros pramonės šakų. Thedaugiausia auginami japoniniai unguriai. Taivanas anksčiau buvo pagrindinis ungurių tiekėjas į Japonijos rinką. Iki 1987 m. Taivanas tiekė daugiau nei 90 procentų japonų metinis importas. 1993 m. Taivanas į Japoniją eksportavo 49 547 metrines tonas, tada sumažėjo kasmet nuo to laiko. 1999 m. į Japoniją eksportuotų ungurių kiekis sumažėjo iki 8765 metrinių tonų. o tai sudarė tik 6,80 procento viso suvartojimo Japonijos rinkoje. Taivano ungurys akvakultūra, kaip ir jos atitikmuo Japonijoje, pasiekė savo augimo piką ir įžengė į a nuosmukio laikotarpis (Liao, 1999, 2001).
Ungurių produkcijos sumažėjimą Taivane daugiausia lėmė ungurių augimasakvakultūra Kinijoje ir kartu išaugusios stiklinių ungurių kainos. Ungurių akvakultūra Kinijoje išaugo dėl palyginti pigios darbo jėgos ir techninių bei finansinių Taivano ir Japonijos investuotojų pagalba. Ungurių akvakultūros zona Kinijoje turi išplito iš Fu-Chien provincijos pakrantės į Kuang-Tung ir kitas šiaurines provincijas (Shi ir kt., 1999). Kinijos ungurių eksportas gerokai išaugo nuo 3,55 proc. 1985 m 73,39 proc. viso ungurių importo Japonijoje 1999 m. (1 lentelė). Bendra jo gamyba yra daug didesnė nei visų kitų Azijos šalių bendra produkcija.
Taivanas, Japonija ir Kinija sudaro daugiau nei 85.{1}} proc. visos pasaulio produkcijos taip pat vartojimas. Be to, ungurių akvakultūra šiose šalyse smarkiai konkuruoja Japonijos rinkoje. Ungurių akvakultūros konkurencingumo pokytis Taivanas, Japonija ir Kinija ne tik įtakoja ungurių gamybos pelną, bet ir daro įtaką dalyvaujančių šalių ekonominį vystymąsi (Chou ir Lee, 1993). Todėl, vyriausybė ir pramonė turi būti pasiruošę tokiam konkurencingumo pokyčiui.
Nors vidaus išteklių sąnaudų (KDR) metodas buvo plačiai naudojamasžemės ūkio prekių konkurencingumo analizė, atlikta tik keletas tyrimų buvo atlikta su žuvininkystės produktais, nes sunku surinkti patikimus duomenis (Ling ir kt., 1999). Šio tyrimo tikslas – panaudoti alternatyviųjų kaštų ir sąvokas lyginamojo pranašumo teorija, skirta tirti ungurių akvakultūros konkurencingumą Taivanas, Japonija ir Kinija.
AE ir KDR panaudojimo rezultatai vertinant konkurencingumą rodo, kad Kinijosungurių akvakultūra turi konkurencinį pranašumą prieš savo kolegas Taivane irJaponija. Remiantis Lee ir kt. (spaudoje), kai sėkmingas lervų auginimas yra KDR indeksų vertė bus pakeista, nes keisis sėklų kainos. Naudojant vidutinės gamybos sąnaudos 1995–1999 m., KDR indeksai bus Taivane, Japonijoje ir Kinijoje atitinkamai taps {{0}}.35–0.77, 0.52–1.15 ir 0.29–0.50 , kurie būtų mažesni už dabartinius KDR indeksus. Kadangi sėklos išlaidos prisideda prie a didelė dalis visų ungurių akvakultūros gamybos sąnaudų, jei to siekia Japonija ir Taivanas atgauti konkurencingumą ungurių akvakultūroje, jiems reikės plėtoti technologines dirbtinio dauginimo pažanga.
